Iš ko mokaisi ir kaip

Apie save rašai būdvardžiais — „atsakinga“, „iniciatyvi“. Apie kitus sprendi iš to, ką jie konkrečiai padarė. Antrasis būdas veikia ir tada, kai kalba eina apie tave.

Skaičių jau turi. Lieka klausimas, ką su juo daryti, ir atsakymas beveik niekada nėra „dirbk greičiau“ — jis yra „sugrupuok“.

Klubai retai miršta nuo klaidos. Dažniau nuo to, kad išeinantis pirmininkas išsineša viską, ką žinojo, o naujas pradeda nuo tuščio disko. Perdavimą pradėti paskutinę savaitę jau vėlu.

Nauja valdyba beveik visada pradeda nuo perdarymo. Dalis to, ką ji perdaro, veikė — tik apie tai niekas nepasakė garsiai.

Klubai genda be jokio piktadario. Tiesiog vienose rankose po truputį susikaupia visos galios, ir vieną dieną nebelieka nieko, kas galėtų pasakyti „ne“.

Prieigą prie socialinių tinklų turi vienas žmogus, ir kai jis išvažiuoja Erasmus, klubas nutyla. Pasitikėjimas čia niekuo dėtas — trūksta pareigybės.

Klubo strateginis planas guli diske, o klubas gyvena visai kitą gyvenimą. Tikroji strategija yra ten, kur iš tikrųjų nuėjo pinigai ir valandos.

Pradedi pokalbį apie klubo ženklą — po penkių minučių visi kalba apie logotipą. Tuo metu klubas jau turi penkis dalykus, kurių niekas nepirko, ir apie juos nekalba niekas.

Klausimas „kur mūsų projektorius?“ neturi atsakymo, nes daiktas priklauso visiems. Viskas, kas priklauso visiems, praktiškai priklauso niekam.

Renginį uždarai vienu sakiniu apie pinigus, ir viskas, ką sužinojai apie žmones ir apie tai, kiek išmetei, dingsta kartu su tuo sakiniu.

Klubas per semestrą pažada daugiau, nei prisimena. Neįvykdytas pažadas kainuoja mažiau, nei atrodo; brangiai kainuoja tyla apie jį.

Dvejus metus vedei šimtą žmonių, o gyvenimo aprašyme tai telpa į vieną eilutę, kurios niekas negali patikrinti. Ženklas, kurį gauni čia, tikrinamas: darbdavys jį atidaro ir mato, kas išdavė, kam ir už ką.