Perdavimas: estafetė, ne žirgų lenktynės

„Estafetė“ reiškia, kad įpėdinis įvardijamas iš anksto, kurį laiką dirba šalia esamo vadovo ir perima pareigas su persidengimu. „Žirgų lenktynės“ — kai keli kandidatai varžosi dėl pareigų, ir pralaimėjusieji dažnai išeina, išsinešdami tai, ką žinojo. Kompanijų kontekste estafetė siejama su geresniais rezultatais po perdavimo ir su didesniu tikimybe išlaikyti stiprius žmones, kurie negavo pozicijos.

Dabar apie priskyrimą, ir čia mūsų pačių rinkodaros tekstas buvo per drąsus. gslk medžiagoje minimas „Kamer perdavimo modelis“ nėra recenzuotas modelis ir tokio įvardyto modelio literatūroje nėra. Šaltinis — Rebecca Ann Kamer 2018 m. BAKALAURO baigiamasis darbas, kuriame įmonių perdavimo literatūra pritaikoma studentų organizacijoms remiantis interviu su penkiais prezidentais. Tai naudinga, sąžininga pritaikymo apžvalga — bet tai nėra nei nauja teorija, nei stipri empirinė bazė, ir ją reikia vadinti tuo, kas ji yra.

Todėl tikslus teiginys yra toks: estafetės ir žirgų lenktynių skirtis remiasi vadovų kaitos tyrimais (Vancil, 1987; Zhang & Rajagopalan, 2004), o studentų organizacijų pritaikymą aptaria Kamer (2018). Patys keturi gslk perdavimo etapai yra mūsų dizainas, įkvėptas estafetės idėjos — jų nepaskelbė nė vienas iš minėtų autorių, ir mes jų taip nepristatome.

Verta pridurti ir tai, ką sako pati literatūra apie ribas: per didelis persidengimas gali menkinti ateinančio vadovo autoritetą, o abu modeliai praktikoje nėra vienas kitą paneigiantys — organizacijos, taikančios estafetę, dažnai anksčiau būna vykdžiusios kažkokį atrankos etapą.